#Memento mori(Nr. 1)

Pradedu ciklą Memento mori. Įrašuose bus talpinami seni pasakojimai apie numirėlius, kurie randami tautininkų leidinyje Vairas(žr. Dr. J. Balys, Gyvi numirėliai // Vairas, 1936, Nr. 6,

p. 611-626)

Siela

"Žmogus  mato, kaip iš jo miegančio draugo burnos išlekia baltas vabalėlis, paklajoja (pvz., ropoja šiaudu per vandens klaną, įlenda į akmenų krūvą) ir po kurio laiko vėl grįžta į miegančiojo burną; pabudęs žmogus pasakojasi draugui savo sapną - ėjęs aukštu tiltu per didelę upę ir vienam kalne radęs paslėptus didelius turtus; nueina prie akmenų krūvos, kur buvo įlindęs vabalėlis, ir ten atranda paslėptą lobį."

Mirusieji trokšta ramybės

"Viena motina vis verkdavo savo mirusio vaiko. Jis pasirodo motinai sapne ir prašo: „Mamyt. kodėl mane taip vargini ir ramumo neduodi? Perstok verkusi, nes aš poilsio negaunu - mano drapanos vis šlapios ir šlapios nuo tavo ašarų."

"Viena duktė vis eidavo ant kapų verkti savo mirusios motinos. Kartą vakare pamatė ji savo motiną, apsisiautusią balta drobule, bet su ožkos kojom ir be nosies (velnio ženklai). Mergaitė ėmė išsigandusi bėgti, motina vytis, vos spėjo įbėgti trobelėn. Tada numirėlė sako: „Tavo laimė, kad tu paspėjai įbėgt.“

"Vėl kartą dvi moterys labai verkdavo savo mirusių vyrų. Atėjo jie padėti joms rugių pjauti, bet paskum ėmė žmonas smaugti - vieną užsmaugė, kita pabėgo."

"Žinomas pasakojimas apie numirėlį, kuris nori nusigabenti į kapus savo mylimąją, kadangi ji nesiliauja jo verkusi. Naktį, kaip buvo iš anksto sapne pranešęs, atjoja mylimasis ant gražaus žirgo ir liepia merginai joti su juo kartu. Mergina pasiima rožančių, škaplierius ir kt. šventenybes, bet bernas pakelėj liepa juos numesti, nes arklys negali panešti tokių sunkenybių. Jodamas pro kapus sako: "Mėnesiena kai diena, joja bernas su merga. Gyvėle, ar nebijai su negyvėliu joti?" - "Ko aš bijosiu su savo mylimiausiu". Tačiau pamačius, jog tas mylimiausias nori ją įsitraukti gyvą į kapą arba užsmaugti, susipranta jį apgauti. "Tau čia paprasta, tu lįsk pirmas" - ir pabėga."

"Mergaitė, bebėgdama nuo ją persekiojančio mylimojo, užbėga į trobelę, kur randa bobutę ir kitą negyvėlį ant lentos. Lauke likęs mylimasis vis šaukia: „Negyvėli, paduok gyvėlę!“ Lavono rankos krust, kojos krust, atsistoja ir eina. Bobutė nenori leist. „Pasitrauk, man reikia pagaut tą ličyną ir paduot kas jos reikalauja". -„Palauk, nesiskubink taip, pirma išklausyk lino mūką, tai tada galėsi“. Ir bobutė pradeda pasakoti, kaip liną pasėja, akėja, kaip jis dygsta ir auga, nurauna ir t.t. vis labai smulkmeniškai. Numirėlis ragina, kad greičiau pasakotų, bet ji nebaigia iki gaidžių ir taip išgelbsti mergaitę, kuri iš išgąsčio po kelių dienų miršta."