2017 m. rugpjūčio 18 d., penktadienis

#7 priežastys mylėti Jeanette Winterson


Vienas iš didžiasių mano gyvenimo atradimų - knyga "Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai". Šiandien pasidalinsiu keliomis mano mėgstamiausios autorės citatomis.

1. Apsileidimas - rašytojo mirtis. Purvas, nepatogumai, alkis, šaltis, traumos ir dramos nereiškia nieko. Šių dalykų man teko gana ir jie tik paskatindavo, bet dėl apsileidimo - niekingos drėgnos pilkumos, laipsniškos gėrio ir grožio korozijos, kompromiso, prisitaikymo ir susitaikymo užkaborių - dėl jų gerai dirbti neįmanoma.

2. Norint gerai padaryti ką nors didaus reikia keistų ir dažnai juokingų ritualų, nes jie nuveja sielos apsileidimą ir menkystę, tarsi sakančius, kad viskas nereikšminga, murkšlina ir dėl nieko neverta stengtis.

3. Tada, kaip ir dabar, rašiau ant perdirbto popieriaus: tada vien todėl, kad niekas apie jį nežinojo ir jis buvo pigus, o dabar, - nes taip daryti teisinga, nors ši ypatybė  padarė jį daug brangesnį už medžius ryjantį brolį. Jei būčiau leidėja, reikalaučiau visus rankraščius siųsti ant perdirbto popieriaus. Kodėl gamta turi mokėti už meną?

4. Parduodantieji knygas prekybos centruose suinteresuoti apyvarta, o ne kultūra. Didieji tinklai trokšta didelio pelno, jų nedomina nežinomi vardai.

5. Kiekvienos rašytojų ir menininkų kartos pareiga - rasti naujų būdų įprastinėms žmogiškosioms situacijoms ir būsenoms apsakyti. Tiesa, patiekti drungnus vakarykštės vakarienės likučius lengva, pelninga ir jie sulaukia populiarumo (trumpam). Tiesa ir tai, kad taip besielgiantieji klysta.

6. Kiekvienas ir kiekviena, atėjus  laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame įprastame pasaulyje, saugiame, bet tuo pat metu ir ribotame, ar stumtis į priekį, dažnai už sveiko proto ribų, į savo asmeninę erdvę - nežinomą, dar neatrastą.

7. Mąstymo procesai panašesni į labirintą, o ne į greitkelį - kiekvienas posūkis veda prie kito - nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kaskart vis kitos.


2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

#Lietuvos darbo rinka: neatvira lankstaus mąstymo žmonėms

Dabar intensyviai ieškau darbo, lakstau į darbo pokalbius, rašau motyvacinius laiškus ir siunčiu įmonėms savo gyvenimo aprašymą. Buvau keliuose darbo pokalbiuose ir supratau, kad darbdaviai mąsto kategorijomis, stereotipiškai, daugiausia vadovaujasi asmeninėmis simpatijomis ir nėra suinteresuoti pasitikėti "avansu" naujais darbuotojais.

Mano gyvenimo aprašymas yra margas. Dabar verčiu knygą iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą, dirbau konsultantu ir du kartus picų kepėju, laisvalaikiu atiduodu visą save kūrybai, pabaigiau istorijos studijas... Visa tai - tarpusavyje nesusiję dalykai. Paskaičius mano CV, gali iškilti 2 mintys: 1) Kažkokia nesubrendusi asmenybė... Blaškosi, raitosi ir niekaip negali atrasti savęs. 2) Asmenybė, kuri pasižymi lanksčiu mąstymu, turi plačią interesų sferą ir nebando savęs uždaryti rėmuose. Kaip taisyklė, darbdaviams galvoje švysčioja būtent pirmoji mintis. Pirmiausia esu nurašomas kaip geras darbuotojas, nes esu istorikas(!). Kiekvieną kartą girdžiu kažką panašaus: "Nu nežinau, nežinau... Abejoju ar istorikai pasižymi komunikabilumu, mėgsta ir gali daug bendrauti su klientais". Tokiais atvejais mintyse tenka sunkiai atsidusti (em, o kartais suriaumoti it liūtui). Tada pradedu aiškinti, kad istorikai nėra vien archyvinės žiurkės. Kad net "tuose archyvuose" dalis personalo dirba su klientais. Taip, įsivaizduokite... Su tais pačiais reikliais ir nepatenkintais klientais! (Bet čia ne taisyklė. Klientų būna visokių). Istorikai - dėstytojai, mokytojai, gidai ir t.t. Jie taip pat moka kalbėti, bendrauti ir ne tik skaityti ar rašyti.

Y kartos individai yra pasiruošę nors ir visą gyvenimą ieškoti savęs. Mums išsilavinimas - tai tik nereikšmingas taškas gyvenimo kreivėje. Mano kartos atstovai mąsto taip: "Baigęs buhalterinę apskaitą aš tapsiu konditeriu", "Po logistikos studijų eisiu dirbti į muziejų". Šiandien jauni žmonės yra pasiruošę gyventi... Pasiruošę GYVENTI iš tikrųjų, nedirbti nemėgstamo darbo, griauti sienas(ten, kur jų visiškai nereikia). Mes nepataisomi svajokliai, kurie radę laisvą minutę ims ir sieks, kad svajonės taptų gyvenimu. Individai pasirinkę stabilumą į mus žiūri kreivai. Bet mes visada tokiems atsakome: "Papūsk man į uodegą".


Užbaigsiu įrašą Solveigos Kurgonaitės žodžiais apie naujosios kartos atėjimą į Lietuvos darbo rinką: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek." 

2017 m. rugpjūčio 11 d., penktadienis

#Memento mori: Vaiduliai


Kadaise lietuviai tikėjo, kad nedorėliai žmonės numirę vaidenasi.
Sakoma, jog tai velnias įlenda į nedorėlių odą ir vaikšto žemėje kaip žmogus.
Tokiu pavidalu velnias nieko nebijo.
Gali net vaikščioti po bažnyčią nebijodamas šventinto vandens.
Tokią būtybę žmonės vadindavo vaiduliu.

I.

Naktį per kapines eidamas žmogus randą tuščią grabą. Norėdamas patirti kas bus, drąsuolis atsigula tuščiame grabe ir laukia. Prieš vidurnaktį atbėga vaidulis ir prašosi, kad kuo greičiausiai žmogus jam leistų į grabą atsigulti, nes jo laikas baigiasi.
- Kur tu buvai? - klausia žmogus.
- Buvau vestuvėse, uždusinau jaunąją ir jaunąjį, - nerimastingai atsako vaidulis.
- Pasakyk kaip juos reikia atgaivinti ir įleisiu į grabą.
Vaidulis nenoromis išduoda paslaptį:
- Reikia jaunuosius patrinti numirėlio rūbo atkarpa ir jie atgys.
Kai žmogus leidžia vaiduliui atsigulti į grabą, kapas vėl užgriūva.

Sakoma, kad vaidulis tol vaikščioja, kol nesužinai jo paslaptį.

2017 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

#Gyvenk



Prijaukink mirties drakoną,
kaip kadaise
indėnas mustangą
by Igor Morski
prijaukino.
Tada nematysi,
rudenį
užmiegant gamtai,
vien įspaudo mirties.
Tada išvengsi,
ledu alsuojančios minties,
kad jaukią dieną
kraugeriškai
tamsa suryja.
Kad vienatvė
negailestingai
džiugesį skandina.
Tik tada suprasi
Šventa tiesą
Deivės Amžinybės.
Tyloje gimsta
dalykai garsiausi,
o po nesėkmės sunkiausios -
noksta vaisiai saldžiausi...

2017 m. birželio 4 d., sekmadienis

#Memento mori(Nr. 1)


Pradedu ciklą Memento mori. Įrašuose bus talpinami seni pasakojimai apie numirėlius, kurie randami tautininkų leidinyje Vairas(žr. Dr. J. Balys, Gyvi numirėliai // Vairas, 1936, Nr. 6,
p. 611-626)

Siela

"Žmogus  mato, kaip iš jo miegančio draugo burnos išlekia baltas vabalėlis, paklajoja (pvz., ropoja šiaudu per vandens klaną, įlenda į akmenų krūvą) ir po kurio laiko vėl grįžta į miegančiojo burną; pabudęs žmogus pasakojasi draugui savo sapną - ėjęs aukštu tiltu per didelę upę ir vienam kalne radęs paslėptus didelius turtus; nueina prie akmenų krūvos, kur buvo įlindęs vabalėlis, ir ten atranda paslėptą lobį."

Mirusieji trokšta ramybės



"Viena motina vis verkdavo savo mirusio vaiko. Jis pasirodo motinai sapne ir prašo: „Mamyt. kodėl mane taip vargini ir ramumo neduodi? Perstok verkusi, nes aš poilsio negaunu - mano drapanos vis šlapios ir šlapios nuo tavo ašarų."

"Viena duktė vis eidavo ant kapų verkti savo mirusios motinos. Kartą vakare pamatė ji savo motiną, apsisiautusią balta drobule, bet su ožkos kojom ir be nosies (velnio ženklai). Mergaitė ėmė išsigandusi bėgti, motina vytis, vos spėjo įbėgti trobelėn. Tada numirėlė sako: „Tavo laimė, kad tu paspėjai įbėgt.“

"Vėl kartą dvi moterys labai verkdavo savo mirusių vyrų. Atėjo jie padėti joms rugių pjauti, bet paskum ėmė žmonas smaugti - vieną užsmaugė, kita pabėgo."

"Žinomas pasakojimas apie numirėlį, kuris nori nusigabenti į kapus savo mylimąją, kadangi ji nesiliauja jo verkusi. Naktį, kaip buvo iš anksto sapne pranešęs, atjoja mylimasis ant gražaus žirgo ir liepia merginai joti su juo kartu. Mergina pasiima rožančių, škaplierius ir kt. šventenybes, bet bernas pakelėj liepa juos numesti, nes arklys negali panešti tokių sunkenybių. Jodamas pro kapus sako: "Mėnesiena kai diena, joja bernas su merga. Gyvėle, ar nebijai su negyvėliu joti?" - "Ko aš bijosiu su savo mylimiausiu". Tačiau pamačius, jog tas mylimiausias nori ją įsitraukti gyvą į kapą arba užsmaugti, susipranta jį apgauti. "Tau čia paprasta, tu lįsk pirmas" - ir pabėga."


"Mergaitė, bebėgdama nuo ją persekiojančio mylimojo, užbėga į trobelę, kur randa bobutę ir kitą negyvėlį ant lentos. Lauke likęs mylimasis vis šaukia: „Negyvėli, paduok gyvėlę!“ Lavono rankos krust, kojos krust, atsistoja ir eina. Bobutė nenori leist. „Pasitrauk, man reikia pagaut tą ličyną ir paduot kas jos reikalauja". -„Palauk, nesiskubink taip, pirma išklausyk lino mūką, tai tada galėsi“. Ir bobutė pradeda pasakoti, kaip liną pasėja, akėja, kaip jis dygsta ir auga, nurauna ir t.t. vis labai smulkmeniškai. Numirėlis ragina, kad greičiau pasakotų, bet ji nebaigia iki gaidžių ir taip išgelbsti mergaitę, kuri iš išgąsčio po kelių dienų miršta."

2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis

#Saugokis meškinų / We Bare Bears

Visai neseniai su krikšto dukra žiūrėjome animacinius filmus per Cartoon Network(toliau - CN). Jai nelabai patinka nauja CN produkcija. Tiesiog filmukai yra negražiai "nupiešti", siužetas vystosi chaotiškai ir vaikas negali sukoncentruoti dėmesį į tokių animacinių filmų žiūrėjimą. Aš pats išaugau žiūrėdamas CN produkciją ir galiu pasakyti, jog atmintyje išsaugojau tiek daug šviesių prisiminimų. Mėgstamiausi animaciniai filmai buvo: Courage the Cowardly Dog, RobotBoy, Dexter's Laboratory, Codename: Kids Next Door ir t.t. Pastarieji animaciniai filmai - tai CN perlai. Na, o dabartinė produkcija mane stebina. Kaip galima tokiais animaciniais filmais sudominti šiuolaikinius vaikus, kurie yra hiperaktyvūs? Dažnu atveju animacinio filmo pagrindą sudaro vien absurdo humoras, chaosas, o ne pati istorija. Kaip ten bebūtų, kartais CN sugeba ir džiuginti.


Sėkmingu pavyzdžiu laikau sitcom'ą - We Bare Bears(Mes paprasti meškinai - šis vertimas geriau atitinka animacinio serialo esmę). Pirmiausia, filmukas žavi savo paprastumu. Neiškreipia realaus pasaulio. Antra, filmukas turi įtraukiantį siužetą, kurio centre - 3 meškinai("broliai"), kurie siekia pritapti žmonių pasaulyje. Žodis brolis atsidūrė kabutėse, nes meškinai yra skirtingų rūšių: pandos meškinas(kuris siekia tapti socialinių tinklų super žvaigžde, grizlis(kuris žūtbūt nori rasti draugų) ir baltasis lokys(intravertas, kuris mėgsta tylą ir ramybę). Iš aprašymo aiškėja, kad šia animacija gali smaguriauti ne tik pypliai, bet ir šiaip, įvairaus amžiaus bei plauko filmukų gurmanai.
 
Veikėjai

Pandos meškinas - stereotipinio šiuolaikinio žmogaus atitikmuo - priklausomas nuo socialinių tinklų, mobiliojo telefono ir t.t. Jam trūksta bendravimo įgūdžių, savo EGO maitina socialinių tinklų laikais. Pandos meškinas primena man statistinį lietuviškų naujienų portalų komentatorių. Visada nepatenkintas, turintis prie ko prikibti. Na, kitaip sakant - heiteris su stažu. Greičiausiai pandos meškinas yra intravertas, melancholikas, nes pastoviai jaudinasi, yra hiperjautrus aplinkai, nedrąsus, sunkiai adaptuojasi.

Poliarinis lokys - mano mylimiausias veikėjas. Koks tas poliarinis lokys? Na, jis mėgsta tvarkytis namuose, gaminti maistą savo "broliams". Priešingai nei pandos meškinui, jam nerūpi aplinkinių žmonių nuomonė. Apskritai, baltajam meškinui sunkiai sekasi bendrauti su žmonėmis. Tačiau jis dėl to nesuka sau galvos. Poliarinis lokys gyvena šaldytuve, dievina skaityti knygas ir kalba apie save trečiuoju asmeniu.
 
Grizlis - reikia pasakyti, kad būtent grizliui geriausiai sekasi pritapti visuomenėje. Jis greitai susiranda draugų, yra atviras, linksmas ir nuoširdus. Ekstravertas. Taip pat šis veikėjas yra drąsus ir ryžtingas. Nenustygsta vietoje. Tauškalius kokių reta.



Mano įvertis: 10/10













2017 m. gegužės 20 d., šeštadienis

#Prekybos centrui

pragare buvau
net dirbau
ten nėra
nei velnių raguotų
nei raganų su šluotom
nėra ten ir raudonų liepsnų
ir kylančių baltų garų
ten tik egocentriški vadovai
ir amžinai nepatenkinti pirkėjai
veidmainiai kolegos
ir ištikimas budelis
vėžliškai slenkantis laikas